Užgavėnės – viena seniausių, savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių Lietuvoje. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Pagal seną tradiciją ši šventė turėtų būti švenčiama net aštuonias dienas. Šiandien įprasta Užgavėnes švęsti vieną dieną.
Seniausios Užgavėnių šventimo tradicijos išliko Žemaitijoje. Čia išliko trys svarbiausi Užgavėnių elementai: persirengėliai, Morės deginimas bei kaukių drožyba. Ypatinga yra Užgavėnių kaukių tradicija – kiekviena jų turėjo prasmę, paskirtį: kuo kaukė baisesnė, tuo labiau baido dvasias.
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – didžiulė moters iškamša, vadinama More, bei Lašininio ir Kanapinio grumtynės. Tai simbolizuoja žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu (Kanapiniu).
Dar viena svarbi Užgavėnių tradicija – pasivažinėjimai. Buvo tikima, kad jei per Užgavėnes kuo toliau nuvažiuosi ar nueisi, tuo gražesni išaugs javai, linų pluoštas bus ilgesnis. Dažniausiai tą dieną būdavo dirbama tik iki pietų arba visai nedirbama.
Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug ir visa ji turi būti suvalgoma, nes kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, kai mėsą valgyti draudžiama. Tradiciniai Užgavėnių valgiai – šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai, šaltiena, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys). Vandenį gerti per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.
Užgavėnių ritualai buvo itin dvasingi, juose atsispindėjo ypatingas žmogaus ir gamtos ryšys, pagarba Žemei. Buvo manoma, kad žemė per Užgavėnes pati silpniausia ir žmonės glausdamiesi prie žemės taip bandydavo jai padėti, suteikti energijos, kad ji galėtų atsibusti. Tai laikas, kai primenamas žmogaus ir žemės žadinimas. Visi papročiai, kurių buvo laikomasi per šią šventę – drebinimas, stuksenimas į žemę, šūkavimas, laistymasis vandeniu, baladojimasis, – reiškia viena: tai yra pažadinimas paties žmogaus esmės.
Galbūt ir šiandien mums, išsiilgusiems ir niekaip nesulaukiantiems pavasario, labiausiai trūksta tik vieno – prisiglausti prie žemės, ją sušildyti, pasivolioti sniege, pavaišinti užklydusius persirengėlius, aplankyti artimus ir tolimus giminaičius, kaimynus, draugus ir sudeginti ant laužo Morę – per žiemą susikaupusias šaltas mintis ir emocijas.
Patarimai švenčiantiems Užgavėnes:
- grybautojams – mesti kepurę ant žemės ir trypti: sakoma, kad tuomet tais metais dideli baravykai augs;
- netekėjusioms merginoms – nebėgti nuo persirengėlio gervės pavidalu: jam įžnybus, sakoma, būtinai ištekėsi;
- bitininkams – susisodinti zirziančius vaikus į kubilą ir pavežioti po gyvenvietę ar bent kiemą: taip bitės vasarą medaus gausiai prineš;
- sodininkams – nešukuoti šią dieną galvų, mat tuomet kopūstai užmegsią dideles galvas, o kad derlius būtų geresnis, važiuoti kuo toliau į svečius arba sniege voliotis;
- miestiečiams – važiuoti į Žemaitijos kaimą, kur galima pajusti tikrą Užgavėnių šventimo dvasią, arba į Rumšiškių liaudies buities muziejų;
- tingintiems išeiti iš namų – išsikepti blynų ir pavaišinti kaimyną.
